Pagarbinkime Dievą sparnuotu žodžiu
Rima Šimėnaitė – Lekandrienė
Duok, Viešpatie, man
Paklusnią širdį
Atimti nuodėmes, kaltes.
Klaupiuosi, o Dieve, prieš Tave,
Nes nusidėjėlė esu
Aš.
Su vyturio giesme
Ir paukščio čiulbėjimu,
Lenkiuosi, Viešpatie, prieš Tave
Savo tikėjimu.
Mano Dievas
Danguje,
O Jo meilė širdyje.
Su Šventuoju Raštu
Per gyvenimą einu.
Mano meilės sodo obuoliai – vaikai.
Gyvenimas – tai amžina kova.
Dievo malonės šviesa
Išgelbės Tave.
Apšvies Tavo sunkumų kelią,
Paguos bemiegėj naktyje,
Kai tu parklupus verksi
Ir vilties neteksi.
Niekada neišleisk rankų iš Dievo delnų,
Kažkas Tau tyliai kuždės į sielą.
Neverk, mano miela,
Aš su Tavim – tars Viešpats
Tavo Dievas.
Dviese
Su malda prasideda rytas,
Su malda vakaras užgęsta.
Viešpatie, Išganytojau,
Tirpsta žvakidėje vaškas.
Mažas lietaus lašelis
Pakšteli į lango skruostą.
Dieve, aš Tavo vaikelis,
Noriu Tau pasiguosti.
Žemėje – pragaras,
O dangus dar toli.
Taip gęsta vakaras,
Viltį įžiebdamas many.
Vakarieniausim dviese,
Dalinsimės duona šventa,
Vyno taurė dar neišgerta,
Žiemos nuodėmes sudegins žvakės liepsna.
Taip gęsta vakaras,
Pasibaigia diena.
Žemėje – pragaras,
Širdyje – daina.
Lai laimės kibirkštėlė nušviečia tau kelią,
Dievo meilė begalinė, Jo ramybė bekraštė,
Kaip jūros smiltelės.
Pajusk tai, ką tau Dievas teikia,
Tą meilės ir švelnumo gausybę.
Lai mūsų gyvenime atsispindi Dievo meilė
Tegul šviečia šiam tamsiam pasauly,
Kaip laimės kibirkštėlė,
Kurią užžiebė mums Kristus mūsų širdyse.
Dieve, atleisk man, kad nemoku dėkoti
Ir tobulai melstis dar niekad nemokėjau.
Nenoriu nei lūpomis, nei širdimi meluoti.
Aš neverta pažvelgti į Tave, Kūrėjau...
Atleiski, tai viskas ko Tavęs prašau.
Tu žinai kokie troškimai mano širdyje.
Ne visus juos ten įdėjai Tu, žinau.
Todėl išvalyki tuštybės purvą manyje.
Prašau tyros širdies, minčių ar ašarų tyrų.
Per daug nutolau nuo Tavęs širdim, atleiski.
Bijau, kad dėl mano suklupimo akmenų
Nesudaužyčiau Tavo širdies. Neleiski...
Žinai, kad mano meilė Tau neprilygsta
Jokiai kitai meilei, kurią jutau ar dar jaučiu.
Kai iš Tavo malonės pasėta meilės sėkla dygsta,
Tenedrįsta niekas jos išrauti šiurkščiu žodžiu.
Aš žinau, kad esi šalia ir kad labai myli.
Kartu verki dėl mano dūžtančių vilčių.
Man užtenka žinoti, kad meldžiantis tyliai
Niekas kitas negirdi širdies, vien tik Tu.
Su Tavimi prasideda kiekviena gyvenimo diena.
Su malda Tau pasitinku kiekvieną dovanotą naktį.
Ačiū Tau, kad širdies gelmėj tikrai nesu viena.
Kasdieną ateini vilties mano širdy uždegti.
Šiandien tai viskas, ką sakau Tau žodžiais.
Net ir jie kaip dūžtanti banga jūros krante.
Tavo kūrinija už mane prabyla apie grožį,
Kurį Savo garbei sukūrei ir kuri šlovina Tave.
Mano širdy esi, prašau, ir visada joje gyvenki,
Nes be Tavęs jinai tiktai išdžiuvusi versmė.
Dar vieną kartą aš prašau Tavęs, atleiski,
Jei pamirštu Tave savo gyvenimo tėkmėj...
Antanas Stunžėnas
Tėvo dienai
Esi mūsų Tėvas tikrasis,
Nes galioja Tavoji tiesa,
Visuomet Tu išlieki šventasis
Rūpestinga Tavoji vėsa.
Reikalingas esi mums kasdieną
Mums parodai šventumo kelius,
Nuo šėtono pastatoma siena
Ir dėl to tampa neįgalus.
Duodi duonos savo kasdieninės
Saugai meile savuosius vaikus,
Mus esi nuo silpnumo apgynęs
Tavo auklėjimas yra teisus.
Tu valdai visas karalystes
Ir kiekvienas Tavojoj aky,
Negalėsiu su Tavim paslysti
Nes visuomet esi priešaky.
Tegul Tavo valdžia šitoj žemėj
Ateityje – Tavasis dangus,
Amžinybėje Tėvas mus remia
Ir todėl Jis visuomet brangus.
Tavo meilė širdis mūs apgaubia
Ir numetęs kiekvieno kelius,
Su Tavim mes esame saugūs
Ir laukus mums paruošęs žalius.
Šiuos laukus – brandini žemės sodą
Kol mes Tavo šakelė – gyvi,
Mums Tu dieną ir naktį parodai
Karalystėje Tavo savi.
Išlaikyki mums žemėje taką
Kuris veda į Dangišką šlovę,
Tavo Raštas mums viską pasako
Nes ant Kristaus uolos tvirtai stovim.
Didžioji diena Molėtuose
Kaip deglas esu užsidegęs
Apšviesti einu vandenų,
Molėtai per rūką man regis
Su Kristum ir aš ateinu.
Čia Jo mokiniai kelia minią
Kur brydė – belieka takai,
Mus Dievas varguose apgynė
Žmonėms visą tiesą sakai.
Ir Kristus įvykdė kas liepta
Nes Tėvui yra paklusnus,
Prieš Jį nieko nėra nuslėpta
Jo meilė suteikia sparnus.
Kas laukia sielos Amžinybėj?
Ką mato šioj žemėj žmogus?
Dangaus neaprėpiamos ribos
Mūsų Kristus yra toks brangus.
Lyg šiolei mus Kristus dar gina.
Malonėje siela yra,
Molėtuose bus surinkimas
Kad grūdintųs dvasia tyra.
Ir deglas yra užsidegęs
Ir dirba mūs žemėj brangioj,
Mums Kristus arti - Jis mus regi
Mes valtyje plaukiam saugioj.
Molėtus aplankė Didžioji diena
Pats Kristus ateina į miestą,
Ir tikinčių laukia tikra staigmena
Kada Jo dvasia bus paliesti.
175 metų jubiliejus 1838-2013
La Maršo senosios bažnyčios
Dar stovi mediniai namai
Lyg šiol dūzgena ten bitės
Ir girdis gyvybės ženklai.
Dievas dar saugo namus
Ir senąjį Biblijos kodą
Brangiausia prasmė nepražus
Gyvatė kur Ievai parodė.
La Maršas iš čia taip toli
Bet Brianą matom pastoviai
Pamokslą išrėžti gali
Ir nenukristi nuo stovo.
Kas brangiausio pas mus?
Tai pastoriaus tikras tarnavimas
Dėkojame Dievui už jus
La Maršo ugnelės srovenimui.
Jau kiek ten praėjo kartų?
Dabar jau - ir Brianas Johnson
Visi mes prie Dievo vartų
Laukiam keleivių iš Bronkso.
Taip Brianas savo likimą
Pakeis Aukštaitijos takais,
Dėl meilės su Lisa jiems gimė
Sveikučiai ir žvalūs vaikai.
Cadenas greitai mašiną
Po šitą pasaulį vairuos,
Šventoji Dvasia tegul gina
Sūnus ir dukrytę mamos.
Taip liks Aukštaitijos pasauly
Dvylika pėdų jame
Ir šviečia tegul Dievo saulė
Dėl jų nuostabiųjų vaikų.
LIEPSNOJANČIOS DVASIOS
Išgelbėti žmonės kartu
Siekia suprast Dievo Žodį
Nes, kaip atvers Jis vartus
Savąjį sodą parodys.
Kuris dega – tas mums ir švies
Žmogaus sielai taip reikia Jo dvasios
Jis ranką savąją išties –
O mes atsiliepkime drąsiai.
Jėgos per Tave ne seks
Žiburio ne užgesins
Nuodėmės senos prasmegs
Tavo šviesa mus apgins.
Mylime, Dieve, Tave
Žinom, kad Tu mūsų lauki
Tu vienas Esi mūs šalia
Ir švelniu balsu visus šauki.
Dieve! Naudok mūs jėgas
Ir išlaikyk liepsną dvasios
Lai žiburys neužges
Kad naktį galėčiau eit drąsiai.
Po Gedimino Kapustavičiaus pamokslo Zarasuose 2015 02 15.
Ežerėnai dar stovi lede
Saulė apšviečia miškus
Dar žiema mūsų šiaurės krašte
Bet pavasaris slenka šviesus...
64 metų brolis Kristuje Antanas iš Salako